Alkis

Pavakare nustojo snigti. Miškas springo nuo tylos ir grožio.
Retkarčiais vėjukas it smičiumi perbėgdavo medžių šakelėmis ir suaižydavo baltą tylą.

Stambios pėdos krivuliavo kamienų tarpu. Įspaustos, aišku, galingo sunkaus kūno. Neabejotinai vyro.
Ji nematė to grožio. Šnervėmis traukė orą. Pavėjui. Prieš vėją. Užgriebus dūmo liekaną čiaudėjo.
Parkrito ant sniego: nosimi bedėsi į pėdsakus, karštu kvapu tirpino jų kraštus, tarsi naikindama ribas tarp savęs ir nuėjusio vyriškio. Neiškentusi lyžtelėjo vieną pėdą, antrą, šoktelėjo prie trečios, ketvirtos. Apsilaižė tarsi vampyras užuodęs kraują. Kaukštelėjo dantimis. Suūkė. Užrietus galvą į dangų suvaitojo, suaičiojo, sustaugė. Alkana vilkė.

Kūnas degė. Risnojo ugnyje, atsimušdama į šakas, krėsdama sniegą, vis tankiau dvesuodama.
Vyriškio pėdsakas išvedė į laukymę. Raudonas saulės kamuolys kybojo ant trobos kamino. Trobos, juoduojančios vos už 20 metrų.
Iš šnervių virto garas. Šalo. Trakšteldavo lūžtančios šakelės, neatlaikę svorio.
Vikė prisimerkus žiūrėjo į kaminą ir raudoną rutulį virš jo. Saulė traukėsi pamažu. Labai pamažu. Vikę apėmė neviltis, kad gali ir nesutemti.
Karštis ir geismas sprogdino.

Suūkė. Ištęstai. Ilgesingai.
Durys sugirgždėjo. Vienmarškinis vyriškis kostelėjo, apžvelgė drimbančią prietemą, perbraukė plaukus.
Vikė sustaugė. Užsitrenkus durims.

Pusę metų gyveno sodyboje, vasarą aklai žvelgiančioje į nedidelį švarių krantų ežeriuką, neužterštą nei švendrų, nei viksvų, nei žolių. Išgrynintą skaidrumą. Tik kregždės nieko nebodamos karpė orą. O žiemą ir sodyba, ir Vikė tyrinėjo erdvę, tolumoje susiliejančią į melsvą dangų.
Kitoje pusėje miškas.

Vikė vasarą pjovė vejas, ravėjo gėlynus, per karščius laistė kiemo plyteles, kas antra diena braukė dulkes nuo senoviškų baldų, grindų, pianino, knygų. Daugybės knygų visuose kambariuose. Žiemą kasė ir kasė, šlavė ir šlavė takus. Nuolat laukė šeimininko. Ir nuotykių. Vikei tik tik kepštelėjo 25.
Šeimininkas nepasirodė. Joks žmogus nepasirodė. Tik telefonas kiekvieną mėnesį pypteldavo, pranešdamas apie sąskaitos padidėjimą. Tik pirmadienių rytais valdinga, vyriška moteriškė sukraudavo į šaldytuvą maisto produktus ir netarus nė žodžio išrūkdavo nudėvėtu viliuku.

Saulei leidžiantis Vikė lauke šukuodavo savo ilgus juodus plaukus ir jų sruogas vyniodavo ant tvoros strypų, lošdavo galvą į dangų ir staugdavo iš skausmo, o gal nuo gyvenimo.
- Ūūūūūū, - kartodavo ežeras ir miškas.
- Ūūūūūū, - atliepdavo melancholiškas aidas.
Iš pradžių Vikė manė, kad ją ėda vienatvė.
Vėliau pagalvojo apie ilgesį.
Kai pamatė pro šalį krypuojantį vyriškį su šautuvu ir aukštais batais – net neabejojo: ją užspaudė ir plėšo geismas.

Šalo. Stipriai. Plaukų sruogos skimčiojo varvekliais, blakstienos linko nuo sukietėjusių lašiukų, pajudintos kojos brazdeno stiklinę sniego plutelę.
Vis dėlto sutemo.

Vikė pajudėjo link trobos. Lūžinėjantis sniegas prišaukė šuns skalijimą.
Vikė stabtelėjo. Pasipurtė. Karštis degino it ugnis. Nusiavė batus. Tik su kojinėmis dusliai žengė per eižėjantį sniegą. Šuo nurimo: neatpažino netikro žmogaus.

Langas žiojėjo atvira šviesa. Stambus, grubių bruožų, žilstelėjęs vyriškis mėsinėjo kiškį. Nuluptas kailis kabėjo ant šepečio koto. Didelės kruvinos rankos laikė ilgą peilį. Krosnyje raudonavo žarijos. Keptuvėje burbuliavo riebalai.
Vyras nusviedė peilį ant stalo, pasilenkė, iškėlė kirvį: kapojo kiškį ir jo gabaliukus svaidė keptuvei.
Vikė kandžiojo lūpas. Jautė kraujo skonį, net spalvą burnoje. Jautė sūrumą ir karštį skrandyje ir pilvo apačioje.

Vyras nusiplovė rankas, perbraukė žilstelėjusius plaukus, pirštais suspaudė kreivą nosį, nusišnypštė, snarglį dribtelėjo ant spirgančių krosnies durelių. Pasisuko į aprasojusį langą, prasisegė bespalvius marškinius.
Vikė krustelėjo nuo šiurkščių krūtinės plaukų kutenimo. Suvaitojo. Išplėšė zuikinių kailinių sagas, karštligiškai nubloškė juos tamson. Stovėjo nuogut nuogutėlė. Tik su vilnonėmis kojinėmis. Prieš stambų rūstų vyriškį ir primerktomis akimis siuntė jam signalus. Iš tamsos į šviesą.

Vyriškis apvartė mėsgalius putojančioje keptuvėje, įmetė pliauską krosnin, skuduru perbraukė kruviną stalą ir vėl smigo į langą.

Vikė sustaugė. Kraupiai. Jos balsas prišaukė vėją, pabėrė sniegą nuo medžių šakų. Staugė pasiutusi vilkė. Kažkur toli jai atliepė aidas ar alkanas vilkas.

Vikė bėgo ratu, giliai kvėpdama šaltį ir skriejantį vėją, bandydama prigesinti ugnį. Kai nepavyko, krito į sniegą. Vertėsi šonais, nugara, pilvu, bedė veidą į pusnį. Raičiojosi raičiojosi. Staugė ir raitėsi it gyvatė ugnyje. Karštis neslopo. Karštis plėtėsi iki plaukų galiukų, iki kojų rankų nagų, skausmingai juos rovė ir plėšė riksmą iš degančios Vikės gerklės. Stiklinis sniegas trūkinėjo aštriomis šukėmis ir pjaustė jos švelnią jauną odą. Degė jau ne tik kūnas. Raudona liepsna ritosi sniegu.

Šalo. Bet ne geismas.

Vikė atsibudo nuo oro trūkumo. Stiprus kūnas ją spaudė prie šaltos sienos. Akmeninė plaštaka gulėjo ant krūties ir stabdė kraujo tekėjimą.
Vikė sudrebėjo. Nuo šalčio. Atsargiai peržengė nuogą vyro kūną, apgraibomis sniego šviesoje susirado duris: virtuvėje krosnis dar vos vos ruseno žarijų likučiais. Užuodė keptą mėsą. Alkis įspraudė į saują varvantį gabalą. Triauškindama aštrų kepsnį atvėrė duris į lauką. Nuoga. Tik su vilnonėmis kojinėmis.

Švito. Šalo. Prie lango raudoname sniege mėtėsi zuikiniai kailiniai.

Vikė drebėdama užbaigė mėsgalį, apčiulpė pirštus. Susigūžė. Čiupo suledėjusius kailinius ir slydo į juos. Geliančiais pirštais ieškojo sagų. Bet nerado: jos ritinėjosi kraujuotame baltume.
Pakratė juodus ilgus plaukus, stipriai patraukė sruogą, klyktelėjo iš skausmo, apvyniojo aplink girgždančią durų rankeną.
- Būčiau pastojus ir nuo sniego.

Niūniuodama nušuoliavo vakarykštėmis traškančiomis pėdomis.
jorima