Neilgai visos laimės trunka.
Brendi per rudenio lapus
Ir jauti, kaip gera širdy,
Taip lengva, ramu.
Net vėjas taip ramina.
Nejauti tą akimirką,
Kad su visu gėriu
Tie rudeniniai lapai
Gali nusinešt kažką brangaus.
O kai pagalvoji,
Ką tik buvusią rimtį pakeičia ašaros.
Lyg ir dėl nieko liejamos,
Bet atrodo skaudžios labiau už viską.
Žodžiai mylimų žmonių,
Nešantys kaip pranašą,
Jog tos ašaros greit bus su tikslu.
Pažiūri į išbalusią pilnatį,
Ir jau rudenio vėjas nebekutena plaukų.
Neša kartumą.
Ir pageltę rausvi lapai seno klevo
Jau krenta nebe džiugesiu,
O labiau agonija.
Bandai bėgti,
Vėl ieškai artumo prie to,
Ką jauti tuoj prarasiąs.
Lyg jį ir randi,
Bet ko gero už vis
Kvailiausia žmogaus prigimtis,
Kad kimbiesi į tai,
Tik nujausdamas,
Kad netrukus neteksi.
Be krašto didelė laimė
Širdį vėl aplankytų,
Jei tą nuojautą blogą rudenio vėjas
Nusineštų su visais margais
Agonijos persunktais lapais.