Sustojau ant siaučiančio gimtojo ežero kranto
Ir man pasirodė, kad jis mano žvilgsnį supranta.

Jog nendrės, žilvičiai ir tie bendrą praeitį mena,
Kai vien tik dvasia čia man neužgimus pleveno...

Vėliau mintimis pakilau ir padangėn nuskriejau,
Nustebęs iš aukščio į ežero gelmę žiūrėjau.

Mačiau ne žuvų, o skenduolių mergelių pasaulį,
Girdėjau, kaip keikė jos vyrų klastingų apgaulę.

Pakilęs virš sodžiaus klausiausi, kaip bočiai dainuoja.
Stebėjau, kaip moterys pievoje audeklus kloja.

Kaip keičiasi amžiai ir metai, mėnesiai, dienos,
Kaip bėga vaikystė basa per aštriąsias  rugienas...

Ir buvo taip gera, norėjos per amžius stovėti ant kranto,
Kur vilnys ir nendrės, ir medžiai svyruokliai supranta:

Gyvenimas trumpas, bet amžinas ratas užburtas,
Didžiausias, labiausiai pavykęs stebuklas ir turtas.