Pagirios
Ar pamąstėt, ko norit — o viešpatie, negi žinojot?
Kaip gyvus pašarvoti, o mirusius pasišokdinti.
Kaip ateiti girtam ir aiškiausiai ištart savo mintį,
Nors vis tiek neklausys, ką kažkas pakely burbuliuoja.
Bet svarbiausia paklausti, ar jūs apie tai pagalvojot?
Vėl prie upės ruduo, o namie sienos dar vasarinės,
Ant lentynos kalėdinis senis snaiges reklamuoja.
Jis tik stebi, kai vaikštau po kambarį nedengtom kojom,
Lyg po smėlį ar žolę po kilimo margo krūtinę.
Jam nerūpi, kad dega ruduo už palangės medinės.
Kai suspaudžiu vienatvę, ji šaukia, kad laisvę riboju.
Nebemoku laimėt ir nenoriu tikėti į gėrį.
Kad mane ji šokdindama polką iš ryto pastvėrė.
Tik nemeilę jai ką tik pati negražiai sugalvojau —
Gal geriau nemąstyti išvis, kai rytais pagirioji.