Sielos klajokliai
Naktis suposi plaukuose.
Virš mūsų tylėjo
Pabodęs žvaigždėtas dangus.
Jis toks pats visur,
Bet aš žiūrėjau.
Ieškojau ryškiausio
Dangaus trupinio.
Norėjau, kad kas nors
Man atrėžtų žvaigždės dalį,
Kurioje atsispindėjo
Žalios akys.
Visi tylėjo.
Minčių blyksniai
Apsigaubė nakties gijom,
O svajos ir šviesa
Ištirpo šešėliuose.
Ir tik tada išlaisvinau save
Iš delnų, svajonių ir eilučių.
Suradau kelią.
Paklausyk.
Tai vėjas rugiuose.
Mano vėjas.
Tai mano sielos klajokliai
Nerimsta rugių viršūnėse.