Geraširdis berželis pasidavė vėjui —
Išleido kelionėn lapus.
— Į kelią, į kelią! — mažyliai skubėjo,
Virpėdami skleidė sparnus.

Tik skrido trumpai — iki tako, žolės —
Su vienu sparnu nepaskrisi.
Vėjūkštis nurūko, jie liko gulėt,
Sušlapo, lašeliais apkrito.

Nuliūdo berželis — dar vienintelis toks —
Belapis, viršūnė kaip rėtis.
Kaimynai šaipysis, ir eglės išjuoks —
Nusirengt nereikėjo skubėti.

Iš kažkur atsiradęs voriukas jam tarė:
Neliūdėk, aš sugausiu kitus,
Tiktai tinklą numegsiu, stiprų ir gerą,
Greitai lapai į jį čia paklius.

Bet beržui ir vėl kažkodėl nesmagu —
Klevo lapai visai jam netinka —
Dideli dideli, iškarpytu kraštu,
Net nuo vieno šakelė nulinksta.

...........................................

Ir aš nežinau, kaip berželį paguost —
Kas nukrito — atgal neprisegti.
Savo tvarką miške draskūnas ruduo
Daro dieną ir tamsiąją naktį.