Sapnas

Šiąnakt Tave sapnavau.
Keista pasakoti ir, juo labiau, pačiai patikėti... Sapne atkeliavai... Nepažįstamas ir nesutiktas...  Na ir kas, bet tikėjau ir žinojau, kad esi... Jaučiau tave taip arti: ritmingą alsavimą, skalsų kūno kvapą, apkabinimą, prisilietimus, artumo jausmą... Tik veido, deja, nemačiau. Bet juk kartais jausmas pasako daug daugiau nei vaizdas...

Dar nesusitikom... Aklai meldžiuosi ir viliuosi, kad jauti tą patį. Gal kažkur giliai pasąmonėje, kaip filmo kadrų nuotrupos braunasi mintys ir vaizdai. Apie mane... Apie mus abu... Bandai analizuoti ir suprasti, suvokti, kas vyksta, bet tai būtų per daug sunku... Tiesiog... Matai mane... Tolimą, migloj paklydusią, nesurastą, nepaliestą, nepažįstamą, nesuprantamą...

Kai eisi rudenėjančia gatve ir po kojomis šnarės geltonspalviai lapai, kai stabtelsi ant tilto ir žvelgsi į vandenyje mirguliuojantį savo atspindį, kai tylėsi ar svajosi, kai miegosi ar tiesiog gersi rytinę kavą, kai už lango žvelgsi į skrendančius paukščius ar basomis vaikščiosi po rasotą žolę, kai važiuosi mašina... Aš būsiu šalia... Tavo gyvenime, kvėpavime, mintyse, akimirkoje ir amžinybėje, ryte ir vakare, nakties apvaizdoje ir saulės rytiniame spindulyje, lietaus laše — krentančiame ant tavo skruosto ir rytinėje šalnoje... Būsiu ore, kuriuo kvėpuosi, lyg šešėlis seksiu tavo žingsnius ir sergėsiu...
Kol vieną dieną sustosi...
Įsiklausysi...
Suprasi...
Pajausi...
Ir atsisuksi....
Aš ten Tavęs lauksiu...
Avija