Šast mintis —  parašysiu trieilį!
Net nutįso iš nuostabos seilės,
Bet satyrai jėgų neužteko.
Prozos akmenį, rastą ant tako,
Aš tempiau į nežinomą vietą,
Kad jį lyrika saugiai stebėtų.
Bet jausmus žavios laumės užbūrė,
Šelmiai kritikai pirtį užkūrė:
Jiems netinka ir taip, o ir šitaip,
Šis — nuspėjamas, tas —  netašytas.
Atsipūst ant kelmelio prisėsiu,
Su tarmėm sau ramiai paciksėsiu.