Tai ačiū rudeniui, saulutei už spalvas,
Už šviesos pliūpsnį ir degančius lapus.
Liepsnoja klevas, kartu su juo — ir aš,
Rankas panėręs į auksinius dažus.

Trumpa akimirka, tik džiaugsmo daug,
Net jeigu laikas — vakarinė upė,
Kuriai širdis vis šaukia — dar palauk,
Dar pasaka gyvenimo man rūpi!

Tai ačiū rudeniui, kad vedasi kartu
Po mišką, paupius ir parkus,
Kur man nematomu spalvotu teptuku
Medžiuos paveikslus tapo margus.