Takai takai

Takai takai, kur saugot mano pėdas
Abipus Nemuno žaliuojančių krantų,
Sapnuojatės jūs man - tarytum bėgu
Vis basomis stačiu stačiu šlaitu.

Siauri ir paprasti, kaip gali tiktai būti,
Ne kartą nuplauti pavasario lietaus.
Pakraštyje šypsojosi maža žibutė,
O aš vilties, šviesios vilties prašiau.

Dabar –
dosnus ruduo vingiuotąjį užklojo
Lazdyno, beržo, klevo drabužiu.
Juo ir mane kartu apdovanojo,
Tik užsivilkti niekaip negaliu.

Po mėnesio gal kitą taką rasiu -
Šaltesnį, baltą, padengtą sniegu,
Tik bus baugu juo eit tamsesnę naktį,
Vaidensis akys nesamų vilkų.

Ir dar yra takai. Juos man kasdieną
Nutiesia rankos geros iš dangaus
Ir sako – eik, tiktai laikykis dviese,
Juk lemta būti žmogui prie žmogaus.
skroblas