nebeklausk
kiek tylėjimų buvo
kiek vandens
nutekėjo stogais
ligi rytdienos
aš esu pilnatis
sklidina netikrumo
tamsoje šulinys
iš lašnojančio duburio

paklausyk
kaip naktis
kala dalgį
o žvaigždės
baugščiai spiečiasi
palei pavargėlio kojas
aš esu praeitis
nesuspėjus pareiti
lyg daina
kuri miegant
be galo kartojasi

nebeklausk
lis ar snigs
ne dėl to
susitikome
aš esu dabartis
praeities kurioj likome