Ochra trykšta beržai taip šiltai, kad net širdį suspaudė,
Paklausyk, vieniša ramunėlė šalikelėj rauda.

Laikinumas žavus —  šių vaizdų nebeliks tuoj nė lašo,
Pažiūrėki, antai vėjai vasaros apdarus neša.

Želmenų šaknimis vėl ruduo įsigilins arimuos,
Aš ilgiuosi tavęs kaip audros vėjas, medžiuos nurimęs.

Aplankyk, kol žibintų neįžiebė paribio uostas,
Ir baltieji žiedai išbyrėdami sielos neglosto.

Paskubėk! Kai žibintai švytės mano rudenio uoste,
Man neneški žiedų — jų šalta baltuma nepaguostų.