Tuose laukuose, kur visai nebeliko eilių
Laigosi pažeme nepavargstantis vėjas.
Aš žinau, jis tenori išblaškyti tik paukščius,
Atkilusius tiesiai iš Kanados.
Švininėje jūroje už įmigusių uolų
Niekaip nenurimsta rūsčiosios bangos,
Iš tos pusės, kur Anglijos jau seniai neregėti.
Man atrodė, jog šuorams vis augant, jūriniai paukščiai
Šaukia į tolį vieno pažįstamo žmogaus vardą
Tik su akivaizdžiai netvirta norvegiška er.
O aš nedelsęs išėjau gaudyti palankaus peizažo,
Taip ir neišlaukęs, kuo baigsis finalas.
Neklaužada vėjas nejučia pakeitė kryptį.
Patraukė į kalnus ieškoti tolimų užkaborių.