Kas leis tau nuslyst kaip čiuožikui paviršiais,
Praplėšus  ankštą lizdavietės išnarą?
Užmirš laimės erdvę jutimai įdiržę,
Liks pakeleiviai už plutą kur išbara,

Kai pareigos smaugs tavo norus - nenorus,
Kur dovanos buvo, ten mokesčiai, aukos.
Tau lieps gerti vandenį kojas nuplovus,
Kelio krypties nebebus ko paklausti.

Vienatvė tave pažymės tartum įdagas
Ir jos neišgrauš nei tulžis, anei ašaros.
Gelmė kaip ir aukštis jausmus kiek apgydytų,
Tačiau neprivarvinai sklidino ežero.

Sumoti nespėjus ir tau siūlės plyšta
Ir kraujas išrieda vaikais pasisėdamas.
Derėjimą baigus buvimas be tikslo?
Ko spurdam ir drumzlėm ramiai nenusėdame?

Baisu pažiūrėti, ką veidrodis rodo?
Suglamžytą išnarą? Čia tik paviršius.
Dabar jau gebi pamatyt, kas po oda.
Dabar nebijai, nes jauti, kad nemirsi,

Nes nuolat liepsnojai ir viską atidavei
Net su kaupu kasdieninei tarnystei.
Meilė matuojama švintančiom rytdienom.
Jeigu manei - išsineši, tu - klysti.