Plačioje pievoje šalia kelio augo medis,
Vienas visame aplink supančiame vaizde.
Kaimo žmonių iš kartos į kartą apraudotas.
Man gi gaila, kad jau nebegaila man jo.

Nuo mano vaikystės minčių iki jo skausmo
Įvertintas laikas su savimi viską nusineša,
Ir begėdis ruduo niekad lapų nepalieka,
Tik vienišumas lauko viduryje stūkso...

...

Erzino medis žaibą pavasariui atėjus:
— Vienas lauko vidury dar vienos žiemos neištversiu!
Padek mane ir sunaikinki, viską gali ugniai palikt,
Šerdį, ir tą pasiimk, tik mano svajonę judėti grąžink!