Šalta rugiagėlės akis.
Ar lyg žaizda pratrūkęs
                    priekaištas.
Tarsi į sieną kalama
                           lemtis.
Atsliūkina vėl tyliai
                        nemiga.

Dabar jau apmokėsi
mano sąskaitas,
palaidosi viltis,
paliksi miego valtis.

Įstrigęs laikas tamsoje
kankinsis su manim,
kol saulė pabučiuos
                            ugnim
ir aš nubusiu,
ir apgausiu.

O nemiga tik susigūš
tarsi angis, suleidus
visą nuodą,
ir kantriai lauks,
kol rūkas vėl uždegs
nakties žibintą
                          juodą...