Bus naktis uždaryta ir šitaip trošku besimeldžiant
Į linijas delno, kad keistųsi kryptys ir vietos,
Kurioms dar nestūgauta gruodyje, tylint nebelsta,
Neskelta ugnies, kad žvakes prisišaukti galėtum

Kaip mirštant šešėlį, kaip pusę nakties kryžiaus ženklu
Koduoti bandytum, bet krinta vaškinis dekoras,
Obliuoja per naktį kažkas paskutiniąją lentą,
Tuoj dusliai pasileis žemių kulkos į tylintį orą.

Nors dar šauksies vardų ir veidų, bus laukinis pusiaužiemis,
Sniego įrašus trins iš nakties, kad daugiau neskaitytų
Jokie svetimo gymio tvėrėjai, nors popierius šiaušis,
Testamento belaukiant ims lūžti blakstienų grafitas,

Trūkinės kambariai ir palangėse versis kiaurymės,
Atminties kapiliarai sustings balto vaško kolonose,
Susikibę už rankų du sielų šešėliai negimusiems
Laiko broliams į delnus įspaus aštrų kreivės geluonį.