Vieną gražią naktį žvaigždė žiūrėjo į žemę. Jai buvo nuobodu. Kaip tie žmonės gali dieną naktį taip tverti! Šalia ramiai sėdėjo kita žvaigždė. Pirmoji tarė kitai:
– Kaip tie žmonės gali dieną naktį taip tverti! Juk tai nuobodu!
– Tie žmonės žino, ką veikti. Jie tą moka. Be to, naktį jie miega, – atsakė antroji žvaigždė, vardu Solta.
– Vaikai dieną žaidžia! – sušuko trečia žvaigždė, vardu Mika.
– Ar mes galim vaikų paklausti, kaip praleisti naktį? – paklausė pirmoji žvaigždė vardu Moira.
– Tačiau tam reikia gauti leidimą iš mėnulio, – tarė Mika.
– Tai gaukim jį! – sušuko Solta.
Visos trys pasileido paukščių taku pas mėnulį. Mėnulis leido. Žvaigždės kelionių taku pro miestą leidosi žemyn. Kol nusileido, atėjo diena. Lauke žaidė vaikai. Žemėje žvaigždės gavo žmonių pavidalus. Mažų vaikų pavidalus. Jos priėjo prie vaikų ir tarė:
– Mes esame žvaigždės ir norime paklausti, ką mums naktį veikti, – išpyškino Moira.
– Mes galime jus išmokyti žaisti visokius rankų, kojų žaidimus ir panašiai.
Tada vaikai pradėjo mokyti žvaigždes žaisti. Ir žaidė ilgai. Tada žvaigždės padėkojo ir nuskrido namo į dangų. Kol parskrido atėjo naktis ir jos ėmė žaisti, kaip vaikai buvo išmokę. Žaidė visą naktį, o dieną miegojo. Daugiau niekada žvaigždėms naktį nebuvo nuobodu.