„Kas gražu Lietuvoj?“ — ponia Pumprickaitė paklausė.
Sukluso „elitas“ kaip varnų ant eglės būrys,
Vėliau kad pradėjo kranksėti, čiulbėti ir čiaukšti,
Kad jau nesuprast — politikas kalba ar koks juokdarys.

Vienas moteris kelia, gi kitas — krepšinį,
Trečias — gamtą, ketvirtas — kantrybę žmonių,
Penktas meilę šeštam viešai išpažino,
Septintas pravirko — be eilėraščio aš negaliu.

Ak, Lietuva vargše, ir tai tavo sūnūs,
Pasišovę nuvargusią tautą iš Seimo valdyt!
Gerai, kad lietuviai nuo seno gerokai santūrūs,
Nedrįsta „šnekučių“ šunims pjauti šėko išvyt.

Vyrai giriasi krizę lyg kumelį kokį suvaldę,
Kiti — pavardėm dar iš caro laikų,
Tuščius pažadus žeria, kaip tautą jie gelbės,
Kišenes papildę ne vienu milijonu.

Vaidyba vaidyba vaidyba!
Piliečiams spektaklis pigus.
Pjausim, oi pjausim vėl grybą
Dar ir per šiuos rinkimus.