Rudens melancholija

Einu gatve ištuštėjusia.
Nukritę lapai mane vejasi.
Nuliūdę medžiai kuždėjosi
Ir tamsūs rudens debesys.

Ilgesys stovėjo vitrinoj,
Sudraskė visą sielą nagais.
Tai, ką jaučiu, melancholija vadinas.
Norėjosi eiti, kol kelias pasibaigs.

Kaip ašaros lapai krenta.
Aš vėl liūdna sugrįšiu į namus.
Einant tyliai sudejuos lentos.
Aš žinojau, kad taip bus.

Dar šiltos dienos paskendo liūdesy,
Melancholija apėmė pasaulį ir žmones.
Pro debesį matėsi žvaigždutė šviesi.
Keista, bet rudens dienos man malonios.
Soledada