Pakaruoklis (2)
Prie pat priemenės durų kažkoks tai kupstas. Lyg maišas su bulvėmis pastatytas, lyg rezginės su šienu numestos... Priėjo arčiau.
- Viešpatie! - net atšoko išsigandusi Zabeliutė. Prie slenksčio pati našlė sukniubusi. Išgirdusi arti savęs žingsnius, ji nepakeldama galvos ėmė šauktis pagalbos.- Jeigu yra čia kas nors, padėkit! Aš dar gyva, bet negaliu iš skausmo nė pajudėti. Reikia kaip nors patekti į pirkią.
- Bet kad aš tamstos negalėsiu įnešti, - pribėgo Zabeliutė, - neturiu tiek sveikatos...
- Tai čia tu, Zabeliute? - pažino moteris mergaitę. - Gal pats Dievas man tave pasiuntė? Padėk kaip nors, vaikeli... Paimk už pažastų ar kaip ir tempk. Tik per slenkstį bus sunkiau...
- Gerai, teta, aš pamėginsiu, - sutiko mergaitė ir pasilenkusi suėmė moterį už pažastų. Bet vos tik timptelėjo, Juozapienė suriko nesavu balsu.
- O Jėzau Marija, neišturėsiu!
- Betgi reikia ką nors daryt, - susirūpino Zabeliutė, - gal man bėgt namo ir pašaukti vyrus? Tamstai mažiau skaudėtų, jeigu jie įneštų.
- Kol nueisi, kol ateis kas, aš čia negyvai sušalsiu... Jau dabar ant nugaros tarytum kas ledų būtų prikrovęs, o rankų ir kojų pirštų visai nebejaučiu... Tempk, vaikeli, į gryčią, jeigu tik gali... Tu tempk, o aš rėksiu... Nieko nežiūrėk...
Tik pajudinti iš vietos buvo sunkiau, o kai įtraukė į priemenę, iš karto palengvėjo. Dar vienas slenkstis ir jos jau pirkioje.
- Ką dabar darysim? - pirštine šluostydama nuo kaktos prakaitą, paklausė Zabeliutė. - Vargu ar galėsiu įkelti jus į lovą?
- Ir nereikia, - nuramino ją moteriškė. - Išimk iš lovos „šieniką“, patiesk jį čia ant žemės prie šilto mūrelio ir po truputį, po truputį užridensi mane ant jo. Jeigu jau tiek padarėm, tai čia nebebus taip sunku...
- Ar taip su visais drabužiais?
- Žinoma. O dabar kai aš jau ant šieniko, pakišk dar po galvą „padušką“ ir užkaisk vandens ant trikojo. Pečius seniai kūrenasi gal jau pasidarė žarijų. Dar atnešk iš kamaraitės žolelių. Rasi, ten palubėje tokia raudona terbukė kaba. Kai atneši, parodysiu, kokias reikia užplikyti. Kai bus arbatos, pradėsiu šildytis...
- O ką daryt su kojomis ir rankomis? Gal reikia patrinti ar šiaip pajudinti kad atsigautų?
- Kai užvirs arbata, kitame puode pašildysim vandens, mirkysim švarius stalšluosčius ir dėsim šiltus kompresus. Jeigu dar nenušąlo, turėtų atsigaut...
- Dieve, Dieve, - aimanavo Zabeliutė, - kad tik nebūtų nušalusios, kad tik atsigautų... Kokia nelaimė... Ar seniai jau gulėjot pargriuvusi, kol aš atėjau? Šiaip tai lauke nelabai šalta, kelinta diena atlydys... Tik iš ryto kiek šalčiau...
- Ar aš bežinau, vaikeli? Atrodė taip ilgai, kad jau nebetoli galas... Jei ne tu, būčiau taip ir numirusi prie slenksčio... Kaip čia tu atsiradai?
- Siuntė šeimininkė degtukų pasiskolinti. Tamsu, slidu, greitai nepaeisi, bet jeigu būčiau žinojusi, bėgte būčiau bėgusi
Dobilienė, taip ilgai nesulaukdama degtukų, jau pradėjo pykti.
- Prašiau pasiskubinti, tai kaip tyčia... Ir ką ji ten veikia? Juk žino, kad man reikia pečių kurti... O gal kas atsitiko?
- Bėk, Antaniukai, pažiūrėti, kas ten darosi? - dabar jau ji pasiuntė piemenį. - Gal tau geriau seksis, tik nepamiršk paprašyti degtukų... - dar priminė, kai tas, prie dešinės kojos prisirišęs pačiūžą, kibilkščiavo pro duris.
- Mat kaip? Su pačiūža... Būčiau iš karto jį pasiuntusi, būtų jau ir sulakstęs... - palydėjusi akimis išeinantį vaiką, pagalvojo Dobilienė. - Bet kur jis buvo, kad nepasimaišė po akimis? Turbūt iš šulinio vandenį nešė gyvuliams, padėjo šeimininkui prie šėrimo...
Zabeliutė padarė viską taip, kaip teta Juozapienė liepė. Atnešusi žolelių, užplikino arbatos. Žarstekliu prikasusi daugiau žarijų po trikoju, pastatė ant jo didelį emaliuotą puodą su vandeniu kad kaistų, ir, pripylusi skaniai kvepiančios žolelių arbatos į puodelį, ruošėsi ją nešti ligonei, kai į pirkią įėjo Antanukas.
Pamatęs ant grindų gulinčią moterį jis taip išsigando, kad užmiršo net pasisveikinti.
- O, Antanukas, - nudžiugo jį pamačiusi Zabeliutė, - dabar kai būsime dviese, gal ir ant lovos tamstą užkelsime...
Bet moteriškė griežtai pasipriešino.
- Ne jūsų sveikatai su manimi tampytis. Dabar jau nebe bėda. Kai grįš į vienkiemį Antanukas, pasakys, kas čia atsitiko gal ir vyrų sulauksime. Jie ir į lovą įkels ir daktarą iš miestelio parveš. O aš kol kas ant „šieniko“ pagulėsiu...