Nemigos gniaužtai smegenis spaudžia.
Klausimų daug, tik atsakymų trūksta.
Siela pasikelia skristi su paukščiais,
Jeigu nepririša jausmas prie būsto,
Jei aptrupėjusios šakos ir šaknys
Prieblandoms leidžia užpildyti mintį.
Ašaros vaško apnuogina dagtį —
Gęsta pati, nė nereikia gesinti.
Normos ir dėsniai... Savų nesukursi,
Net šimtą metų be miego budėjęs.
Būt viens kitam mes galėtum turtas —
Ne prokuroras, anei teisėjas.
Alkis marina berankiojant trupinius —
Tiek teiškrinta iš užveržto glėbio.
Net nemačiau, kad pro šalį prakuprini —
Kūnas čia likęs, o siela išlėkusi.
Šąlam abudu prie bendro ugniakuro
Tartum vaiduokliai bejausmiai, bekraujai.
Toks tas budėjimas — amžinas vakaras,
Nieko nesiūlantis, daug reikalaujantis.
Taip ir prapilstom iš tuščio į kiaurą
Sapno, svajonės, tikėjimo laiką,
Tėškę į paplavas įteiktus laurus,
Vienas kitam tik piktai pasivaipę.
Laisvas kritimas gal primena skrydį —
Lyg susitarę ties praraja plakamės.
Žvakė užgeso visai išsilydžiusi.
Siela išskrido. Nieks „Amen“ nesako.
Nėr kuo pateisinti vyrą prieš moterį,
Nebent karčioji bus protą atėmusi.
Atmiešiu keiksmą atodūsiais, poteriais.
Nosine balta mojuoju. Kaip vėliava.