Pabelski
Neklausk manęs, tik patylėk, mieloji,
ištirpęs rūkuose sugrįšiu naktimi,
ten šaltmėtinis vėjas kloniuose sugroja
gyvatvorių vargonais, įsiklausyk, tušti
lygiagrečių žalių klavyrai skamba,
dangum atplaukia žalvario žara –
iš vieno krašto upė, bet iš kito rangos
nešauktas mano aidas, priekrantė nuoga
usnynuose prigulus, vakarais įmirkus, kaitroj
išverda upėse vėžiai, brendu pakrantėmis,
ten vandenys atspindi blukimą sutemų
prie pamestų dienų, kai beldies lietumi, mieloji...