Svetimi
Įbridę jūroj ligi kaklo
Pridusę —
Gal primirę?
Spalvas užmiršusiam mieste —
Slepiuosi.
Ir mąstau,
Bet vis tiek mes dar kam rūpim?
Nors langai namų ir užkalti.
Užmiršę viską,
Ką kalbėjom,
Užvėrę net duris namų.
O aš šaukiu —
Gal kas atidarys?
Springstu, dūstu,
Bet nepadės
Nė savas.
Palūžai?
Liūdžiu,
Verkiu, o gal meluoju?
Nes man nerūpi ką „loja" žmonės.
Užsirakinau, ir grubiai trinktelėjus kambario durim.
Ir vėl dūstu, springstu.
Numetusi stiklinę nuo stalelio
Verkiu, verkiu, verkiu.
Ar man skaudu?
O gal tiesiog atvert duris reikėtų,
Nors esam mes ir svetimi.