Sudie sudie, rytoj nebūsi mano,
Pagrobs nakties šalna, gerai žinau.
Nulinks rausva galva netrukus tavo,
Už manąją pražydus kur kas ryte balčiau.

Nekaltinki manęs, kad aš buvau bejėgis,
Kad pagailėjau lašo šilumos.
Tokia jau ta gamta ir toks jos dėsnis —
Paklusti spalyje kvėpavimui žiemos.

Sudie sudie, puikus jurgino žiede,
Tu prisikelsi kitąmet tikrai,
Tai aš į nežinią kasdien giliau vis riedu,
Nors ir viliuos, kad būsim dar draugai.

Užmik ramiai, miegoki iki ryto,
Kol šerkšno dvelksmas žiedlapiais nubėgs,
Sapnuoki, kad ne tu, kad klevo lapai krito
Ant kažkodėl pabalusios žolės.