Girtuoklio žmonos pamąstymai tamsų vakarą (II dalis)
Visuomet būsiu kalta
dėl tavo išdavysčių, dėl savo ašarų
užmiršto juoko, neužrakintų durų,
baltosios karštligės, sušaldžiusios tave po mano antklode,
tylos, pakibusios ore čiulbėjimo pilnam pavasary...
Kaltės jausmu prifarširuota aš auka esu, ant kryžiaus nešanti vampyrą,
prikaltą nemirtingai tobulam jo kūne,
pritvinkusiam aistros, pagiriomis garuojančiam,
kai pažadų pilna burna, kuriais šventai tikiu,
dėl trūkstamos grandies grandinėje, aprišusios mūs nelaimingas galvas.
Dar pamenu — per pirmąjį žaidimą ugnimi pasitelkiau dievus į savo kiemą,
Amūro strėlėmis vėjavaikiškai laidžiausi vaikydama laimėjimą,
kurį mačiau beviltiškam ugnies liepsna nušviestame tavo akiduobių stikle.
Po to — tamsa. Ir saulės dienomis čia nematyti pro tankiausią baltą rūką,
kuriam braidau lyg vakuume, nerasdama erdvės apvaliame pasauly...
Jau pasmerkta esu tikrų draugų už kvailą kasdieninį žingsnį,
kai permirkusi tavo prakaitu prašau naivaus jų patarimo ir negaunu,
kad parašyčiau svetimiems, prašydama, gal melsdama išteisint,
nes kryžių nešt jėgų pakaktų iki karsto, kur pailsėt trumpam prigulčiau,
lyg finišą medaliui gaut pasiekusi jauna, perspektyvi, ištikima bėgikė.