Sugebėdamas kažkokiai būsenai suteikt pavidalą
Konkretų, o gal tik rėmais savais aplipinant...
Keista, bet atimi pojūtį iš savęs paties,
Tikriausiai įmanoma nužudyt paslaptingumą...

Aiškumas, užsidėjęs raištį ant kaktos,
Iš pasalų sėlina tyliai paslaptingumo link
Ir dažnai nudobia jį negailestingai.
Triumfuodamas šokinėja ir skelbia savo tiesą:
— Tik taip yra ir ne kitaip!