Nekask duobės... (1)
– Zabeliute, vaikeli! Bėk greičiau pas Juozapienę psiskolinti degtukų, – tik spėjus išlipti tarnaitei iš lovos, prie jos pribėgo susirūpinusi šeimininkė. – Pilną dėžutę turėjau. Dar ilgam būtų užtekę, bet matyt vakar vakare kažko ieškodama lentynėlėje užkliudžiau ir ji įkrito į kibirą su vandeniu. Šiandien ir šen, ir ten ieškau – niekur nerandu. Tik žiūriu – ant vandens plauko nusilupęs popierėlis, o pati dėžutė ant dugno nusėdusi, permirkusi, išbrinkusi. Nebeišeina uždegti, o pečių kurti pats metas.
Paraginta mergaitė paskubėjo greičiau apsirengti. Ant kojų užsimovė vilnones, aukštai apspaudžiančias kojų čiurnas kojines ir, įsispyrusi į medžiokus, užsirišo ant galvos šiltą skarelę. Lovoje susirado kailinukus, kuriuos buvo užmetusi ant antklodės, kad būtų šilčiau miegoti, užsisagstė juos iki kaklo ir prieš išeidama dar stabtelėjo prie durų.
– Tai kažin? Gal dar miega, kai taip anksti?
– A jau miegos... – paneigė šeimininkė, – kaime visi tokiu laiku keliasi. O dar kol nueisi... Tik būk gerutė, paskubėk, o tai labai nusivėlinsiu su pusryčiais.
Lauke nebuvo labai šalta. Jau kelinta diena atlydys, bet, tik išlipus iš patalo, kad ir šiltai apsirengus vis tiek žvarbu. Išėjusi į kiemą, Zabeliutė įkvėpė gryno, vėsaus ankstyvo ryto oro ir, nors buvo šiltai apsirengusi, šiurpuliukai perbėgo per visą kūną.
Pasistačiusi kailinukų apykaklę, kišenėje susirado pirštines, skarytės mazgą pakėlė iki pat nosies prisidengdama burną, kad būtų šilčiau kvėpuoti, ir taip pasiruošusi mergaitė žengė į tamsą.
Per dieną atlydys, vakarais šąla. Rytais sniegas būna aptrauktas ledo plutele, bet tokia plonyte, kad tik prisilietus lūžta traškėdama.
Nuo priemenės durų iki vartelių nukastas sniegas, bet vis tiek slidu. O jau nuo tvoros iki vieškelio takas tik išmintas. Nelygus, guzuotas... Eidamas turi gerai žiūrėti, kur statyti koją. Jei tik paslysi kiek į šoną, kaipmat įklimpsi į storai pripustytą sniegą.
Nors labai saugosi Zabeliutė kad nepaslystų, bet, kol atėjo iki vieškelio, buvo keletą kartų įsmukusi į pusnį. Pasiekusi pagaliau lygų, rogėmis suvažinėtą kelią, ji lengviau atsikvėpė. Dabar jau eiti bus daug lengviau, o be to ir akys apsiprato su tokia ankstyvo žiemos ryto tamsa.
Iškračiusi iš medžiokų sniegą, mergaitė jau sparčiau žengė į priekį, prisiminusi, kad šeimininkė prašė paskubėti.
Iki Juozapienės sodybos nemažas gabalas kelio, bet vis tiek ji artimiausia Dobilų kaimynė. Nuo senų laikų kaimynai bendrauja, gerai sutaria, o ypač moterys. Nors ir tolokai gyvena viena nuo kitos, bet susitinka dažnai. Pasišneka, pasiguodžia, jei ištinka kokia nors bėda ar sušlubuoja sveikata. Našlė Juozapienė visada duos gerą patarimą kaip gydytis ir vieną kitą saujelę džiovintų žolelių, kurių nuovirų išgėrus, žiūrėk – ir pasidaro geriau... Dar ji ir taures pastatyti moka, jeigu užgula krūtinę sunkumas ir drasko sausas kosulys... O kad ji pribuvėja prie gimdymo, tai visas valsčius žino ir kviečia padėti, kai tik atsiranda reikalas. Ji ir Dobilienės berniuką ir mergaitę priėmė.Vyresnysis sūnus Stanislovas su Juozapienės sūnumi Jeronimu draugai nuo pat vaikystės. Bet dabar jų draugystė nutrūko. Stanislovas vedė, o Jeronimas išėjo į kariuomenę. Dobilienės jau abu vaikai turi šeimas, o Juozapienės vedęs tik vyresnysis sūnus Povilas. Jau ir Jeronimas turi pasirinkęs mergelę... Turbūt ženysis, kai grįš...
Zabeliutė šiemet tarnauja pas Dobilus. Paskutinės, dėkui Dievui, jos tarnystės dienos. Netoli Kalėdos. Poryt šeimininkas ją parveš namo, o tol kol ji tarnauja, reikia klausyti ir dirbti tuos darbus, kokius jai liepia šeimininkas ar šeimininkė.
Kad ir dabar. Kaip nemalonu eiti tokį kelią tamsoje per šaltį, per sniegą... Tokiu slidžiu, rogių nugludintu keliu... Kojos vis slysta į provėžas, klaipo pėdas slidūs medžiokai... Kiek kartų vos nesugriuvo...
– Ar negalėjo pasiųst piemens? Kodėl būtinai mane? Ką padarysi... Jau nebetoli, kaip nors suvaikščiosiu... O tada jau darbuosiuosi po namus... Netruks prabėgti laikas.
Iš tiesų Zabieliutė savo namų nelabai ir ilgisi. Tik tiek, kad parvažiavus gaus savatę, kitą pailsėti.
Paprastai pas ūkininkus tarnauti eina vaikai iš biednų šeimų. Izabelė gi ūkininkaitė, bet namuose šeimininkauja bjauri pamotė ir jos abi nesutaria. Nuo pat pirmų dienų, kai įžengė į tuos namus, podukros pamotė nemėgsta. Apkrauna sunkiais darbais, kabinėjasi, skundžia tėvui. Namuose nuolat barniai, kivirčai ir mergaitė išėjo iš namų dėl šventos ramybės, kad nereikėtų rietis su ta moteriške..
Zabeliutė gerai pažįsta Juozapienę. Per tuos metus, kai čia tarnauja, ne kartą teko su našle susitikti. Ji iš karto pastebėjo, kad ši moteris kažkuo skiriasi nuo kitų vienkiemių gaspadinių. Ji visada tvarkingai apsirengusi, visada balta skarytė ant galvos... Tokia maloni, simpatiška moterėlė. Buvo Zabeliutė ir į jos namus užėjusi. Ten taip pat pavyzdinga tvarka. Pirkioje šviesu, švaru, balta. Lova užklota rinktiniais raštais austa lovatiese. Pagalvės apvilktos baltais užvalkalais, o jų galuose įsiūtos vašeliu megztos kiauraraštės juostos. Aplink daug austų ir megztų rankdarbių, pirkia kvepia žolelėmis, nesimato musių.
Ne taip kaip pas Dobilus. Jų ten tokia daugybė, kad neduoda nė ramiai pavalgyti. Atskridusios tupia ant šaukšto, o kai nubaidai, lenda tiesiog į burną. Bet Zabeliutė sugalvojo, kaip nuo jų atsiginti, kad leistų nors pavalgyti. Tam reikalui ji turi nusipirkus truputį cukraus. Kai sėda valgyti, arti savęs ant stalo paberia kelis žiupsnelius smulkaus cukraus. Musės kaipmat net juodai užgula cukrų ir, kol jos mėgaujasi taip netikėtai atsiradusiu tokiu saldžiu grobiu, mergaitė spėja pavalgyti...
Zabeliutė jau prie pat Juozapienės sodybos. Bet keista... Languose nesimato šviesos. Negi miegotų? Kai priėjo arčiau, pamatė, kad viduje kūrenasi pečius.
– Žinoma, kad atsikėlusi... Negi miegos iki tokio laiko? Turbūt užkūrusi pečių išėjo pas gyvulius. Teks palaukti... Bet kas gi čia?