Mūzos kiklopams savo nuogais pečiais aimanuoja,
Paleistuvės geležį atsargiai nuvelka.
O Tu, raudonplauki, vieną akį užmerkęs
Mane palieki.

Tyli uolos, ir vėjai apatiški
Džiausto nuometus visų pasimetusių
Ant valo žvejo bežuvio
Pražuvusio.

Čia nėra paukščių snapais ištirpusiais,
Iš rankų išlesančių vakarus-
Visi jie beakiai, pajūrio
Geležimi virtę.

Mano rankos nupynė
Trapių akmenų  pynę.
Ir nėra gyvų pasiryžusių
Su tokiu inkaru-
Išplukdyti mane.

Iš spalvotu ledu
Apsitraukiančių pievų,
Ten mano bėgiojančios ateičių pėdos
Jau spėjo palikti randus-
Žemėlapius,
Kur mane galima rasti.

Išraižytos mandalos,
Įsisukusios mane neša ten,
Kur mūza atima naujai gimusią tylą
Ir padūkusi žaidžia mano
Rankomis geležinėmis.

Tik viena mano akis
Kažkieno vakaru minta.