Visą parą plauki kažin koks neramus
Priešgimdyvinėj būsenoj, laukdamas šoko saliutų —
Pasunkėjęs vidus dar presuoja bevalio žodžius,
O stipriausi sugrįžta iš jungo ilgiausio rekrūtų.
Pagaliau išsisiurbsi raudų ir dejonių namus,
Nuo sudulkusio kilimo plaukus žmonių išvalysi,
Pasijusi nekaltas, gaivus, subtilus ir trapus
Ir gerumo rasa laikinai iš padangių nulysi.
Nusitėkši eilėraštį, pilną drėgnos praeities,
Suvyniojęs į langą gyvybės nematant įdėsi —
Nieks negali pasmerkt pogimdyvinės traumos būklės,
Nors po metų kokių prie to lango sugrįžęs gailėsis.