Mėnuo viršum tįsančios Karmiojos
Vėlumoj susirado naują draugužį.
Jie abu palindo po debesies lopu.
Intymūs sakiniai tyliai tekėjo į naktį
Virš įmigusios vakarės salos.
Tamsūs maumedžiai atsargiai
Pradėjo savo paprastą maldą,
Užpildę atsivėrusią tylą.
Jųjų klausėsi tik rymančios avys.
Ramybė jums, — nugirdau, nors
Niekas to garsiai nesakė...

Tebeskęsta sutemų juodumoj, kas šviesu ir kas šviečia.
Kažkas džiaugiasi, nes mėnuo dabar užsiėmęs,
Netrukdys susapnuoti tykiojo sapno.
Vaiduokliai negyvens kaip gyvenę —
Ši naktis ne jiems paskirta.
Tik trys uostai pasiruošę lauks bręstančio ryto
Šlapiomis gatvėmis išsiilgę praeivių.
Vedini pilno, jau laisvo mėnulio —
Auštant grįš paskutiniai jūreiviai.
Iš Utsiros.