Vėl žvaigždės krenta lyg avietės...                            
Derlinga vasaros naktis!                                  
Kažkas į dangų tyliai kviečias,
Kažkas vilioja į grindis.

O ten tik atspindys mėnulio                            
Prie lovos kantriai begulįs,
Lyg išnara ištiesto nulio                                    
Išlindęs vėpso spindulys.              

Šviesi naktis ir nesimiega          
Ne man vienai, vaidenas vis
Tarsi driežai šešėliai bėga:              
Lubom, per sienas, per grindis.                        

Ir nors žinau, kad nėra šmėklų
Gyvų su prašieptais nasrais,
Dedu ant stalo joms padėklą
Su kvorta vyno ir ledais.    
                        
Te kirminą savy marina,
Užspaudžia smilkinius ledu,                                
Įsipila po taurę vyno                
Lyg blogį žudančių nuodų.