kai nebepastebi saulės,
ir išnyksta gėlės nuo žemės
                      — ir kūno (po truputuką),
ir užsimerkia žvaigždės (neoninės)
ant tavo  lubų...
Kai pirštus rakina šaltis,
mėlynom grandinėm okupuoja kūną,
vis daugiau pasiglemždamas.
Kai kvapo nebeišlaikai savuose plaučiuose,
garsu tai atsiliepia.
Ir kampai
                      — net ir lūpų,
tampa nuobodūs.
Ir stiklas žalsvokai rudas blizga,
ne nuo to, nuo ko turėtų...
Kai angelų balti sparnai drapanom pavirsta
ir purvas lenda po nagais...
kai esi pasimetęs,
  ir pasaulis atrodo pragariškai sudėtingas.
Leisk užvaldyti tavo kūną,
tom švelniom do...
Įsileisk mane į savo plaučius,
blakstienų galiukus,
į šypseną priimk.
Ir prižadu,
tave pakeisiu.
Tik įsileisk...
Tik įsileisk...