Meilė niekuo dėta?

Meilė niekuo dėta, kad klajoju po ilgesio raistą?
Juk einu paskui tą, ko seniai realybėj nėra.
Tai žmogaus prigimtis priešvienatvinių prašosi vaistų
Ir žinios, kad esu apsiblaususio žvilgsnio žara.

Be jausmų aukštumų aš esu tik betūris šešėlis,
Tik pelėsio pluta ant gyvybinių syvų drėgmės.
Atiduočiau metus už pilnatvės alpios valandėlę.
Kai savęs netenki, nesibaimini kūno mirties.  

Meilė niekuo dėta, kad kraujuoja suplyšusios jungtys?
Kad likau atlapa kai tik vėjas bevarsto duris?
Iš bedugnės versmės lašas liūdesio sunkias ir sunkias,
Sužinau, kad gyva, kol į žaizdą man druską beri,

Ne prikaišiot bandau, ne išrėkt graudžią aimaną žiojaus,
Tik prišaukti tave - pasiklydau erdvėj ir laike.
Juk tu vietoj \"sudiev!\" pasakei, kad esu mylimoji,
Nebepaisau būties, nes per daug pasiilgau tavęs.
Nijolena