(Tęsinys)
Ar gali būti morali tautinė politika?

Šiandien ypatingai pavojingą reikšmę įgauna amoralios tautinės politikos skverbimasis. Įvairūs sąjunginiai, blokiniai  ryšiai, globalizacija ir fedaralizacija ne tik nuvertina tautines vertybes, bet netgi jas laiko didžiausiomis kliūtimis totalinei ekspansiją į kitas valstybes, nes tautiniu pagrindu sukurtos valstybės yra pačios stipriausios ir labiausiai priešinasi bet kokiai asimiliacijai, pajungimui.  Juk ne paslaptis, kad galingiausios valstybės, o gal net ir atskiri save išaukštinę finansiškai galingiausieji luomai, grupuotės, jau visą žemę mato, kaip viena savo veiklos ir neribotos įtakos zoną. Bent apie tai tikrai svajoja ir rengia vienus ar kitus pusiau fantastinius, o gal jau ir realius projektus. Tiesa, tokie planai galimi, bet jie gal dar tolimi ir šiom dienom nėra labai svarbūs. Nors juo pažinti reikia, ir kuo anksčiau, tuo geriau.

Daug pavojingesni artimų didesnių kaimynų planai padidinti savo įtaką per tautines mažumas, politinėmis, ekonominėmis ir kitomis tiek viešomis, tiek užslėptomis priemonėmis jas pajungti savo interesams, savo įtakos didinimui, jeigu ne visoje šalyje, tai pradžioje nors atskiruose rajonuose, sau patogių atramos platformų sukūrimui.

Konkrečių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lojalumo kortų spekuliacinis išdavimas, reikalavimas susiaurinti valstybinės kalbos vartojimą, įteisinant vietovardžių ir dokumentų rašymą svetima kalba ir svetimais rašmenimis, tai tik pirmosios rūdys, kurios turės susilpninti tautinį, o tuo pačiu ir valstybinį šalies stuburą.  Mažesnė šalis, kuri tokią politiką sutiktų vykdyti, prisidengiant ekonomine ar gynybine nauda, reikštų pradeda vykdyti amoralią tautinę politiką.

Kaip negalima dėl vienadienės naudos išsižadėti savo motinos, savo vaikų, taip jokių būdu ir gyvybinius tautos egzistavimo dalykus, kaip kalbą, istoriją, raštas negalima paversti spekuliacijų ar kokių tai derybų objektais. Šiandien reikia suprasti, kad po pariteto masalu norima „prakišti“ labai jau nelygiaverčius dalykus. Nes kai šalys savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi skiriasi keliomis dešimtimis kartų, jokio pariteto nėra ir būti negali. Lietuvos valstybė, lietuvių tauta ir Lietuvos žmonės bus gerbiami ir pripažįstami tiek, kiek jie išliks tvirti savo tautiniu, kultūriniu, kalbiniu, istoriniu pagrindu. Politika, kuri šiuos pagrindus griaus, juos kaip nors silpnins arba kitaip spekuliuos, duos nepamatuotus ar slaptus pažadus, tautos atžvilgiu bus amorali .

(Bus daugiau)