juodvarniniais laidais surakintos
besisklaidančių prietemų dulkės
šitaip tyliai nusėda ant spintos
šitaip tyliai aš pradedu pulti
tavo armiją, pilį ir sostą
gal per švelniai, it snigtų ant kūno
žvaigždžių žiedlapiais, mielas, paglostyk
mano kalnus, upes ir viršūnes
į kurias neįlipsi, kai basą
rūkas skausmo lopšin paguldys
tavo nugaros įlinkiais bastosi
šitoks keistas nakties geidulys

juodvarniniais laidais tavo ranką
apsivijusios naktys blaivosi
paskutinįjį kartą ištremsiu
nebūtin tavo nemigos laivą