Vėl bus ruduo, ir vėl skaičiuosime žingsnius atbuline tvarka,
Dėliosim ilgesį iš sankryžų ir iš visų minučių, kurių seniai nėra,

Tiek kintamųjų, tiek lygčių, tiek matematiškos nežinomybės,
O visgi kas be bučinių yra didžiausioji, neleistina blogybė?

Ar ašaromis lis, ar laime snigs, ar pėdas lies išmėtyti sapnai,
Ne visa laikina: ir saulė, ir dangus, ji ten – jauti, nors nematai.

Vėl bus ruduo, ir vėl skaičiuosime žingsnius atbuline tvarka,
Bėgios šešėliai, kris aitvarai, ir ilgesingai juoksis nusidėjėlis fone.