- Koks aš laimingas!
Tai nuskambėjo keistai ir neįtikinamai, ir aš pajutau žvilgsnius, įsmeigtus nugaroj. Jie buvo įvairūs – paniekinantys, nustebę, geraširdiški. Tačiau aš neketinai gilintis į šių žmonių charakterius, o tik žiūrėjau pro langą į rudenį, į pabirusius lietaus lašus ant skardinės palangės ir galvojau: kodėl pasakiau tą sakinį su šauktuku?

***
Mama pravėrė langą. Pakvipo sniegu. Iš pilko paniurusio dangaus krito snaigės kaip baltos peteliškės.
- Eisi šiandien pas Antaną? - paklausė mama. - Lauke šalta.
- Eisiu, - nusprendžiau ir ėmiau rengtis. Kuo šilčiau. Mama suskubo padėti, žvilgsniu tyrinėdama veidą; jis buvo įtarus.
Priemenėj pasitiko drėgmės ir molio kvapas. Antanas pasisveikino, parodė, kur atsisėsti, ir dirbo toliau. Aš žiūrėjau į gremėzdiškas, dramblotas Antano rankas  ir negražų veidą, ir prisiminiau, kad jo akys būdavo įdėmios ir lūpos šiek tiek vaikiškos – jos dažnai šypsodavosi.
- Tu šiandien gerai jautiesi? - pasidomėjo Antanas. Tarp rankų pirštų mikliai slidinėjo
maža, blizganti moters skulptūrėlė.
- Aš tau ją padovanosiu, - kalbėjo neišgirdęs atsakymo.
- Rytoj važiuoju pas gydytoją. - Antanas nustojo dirbęs.
- Tai rimta?
- Taip. Vakar buvau netekęs sąmonės.
- Aš tave nuvešiu.
- Nereikia. Vyksiu vienas.
- Tegu. Šiandien pieši?
- Būtinai.
Antanas paruošė vietą, atnešė molbertą, dažų, prisegė popieriaus lapą ir pakvietė. Įsitaisiau, žvilgtelėdamas į dažus, bet pasiėmiau tik pieštuką. Užteks. Tokia nuotaika. Pasistačiau gautą skulptūrėlę ir pasinėriau į linijų pasaulį. Sekėsi.

***
- Per daug viskas rimta, - susinervinęs kalbėjo gydytojas, vaikščiodamas po savo kabinetą ir berdamas visiem žinomą tiradą: - Ką nors tuoj nuspręsti – sunku. Viską parodys laikas. Nieko konkretaus negaliu pasakyti. Supraskit ir mane.
- Aš jus kuo puikiausiai suprantu, - šaltai atsakiau. Gydytojas pasižiūrėjo, lyg ką tik būčiau įėjęs: iškart dingo tas liguistas, profesinis kalbos tonas. Atrodo jis suprato, ko aš noriu, jog mane domina tik, ar grįšiu į tą pasaulį iš kurio atėjau.
Kai pravėriau palatos duris, nepatikėjau savo akimis; jos kampe, prie lango, ant lovos sėdėjo Antanas. Sėdėjo nuleidęs galvą, rankomis įsikibęs i lovos briauną, paskendęs mintyse, tarsi sumažėjęs. Tyčia trinktelėjau durimis .Sužiuro keletą akių, o man tereikėjo dviejų. Pamačiau, kaip tvirtai suspaustos vyriškio lūpos prasivėrė, kaip vienas jų kraštas pakilo į viršų, ir mane nudegino šypsena; po akimirkos pakilo ir kitas lūpų kraštas, ir veidas tapo atviras, geraširdis, linksmas.
- Ir mane ligą surėmė, - tarsi teisinosi. - Aplenkiau net tave.
- Ką aplenkei, - nesuvokiau. - Aš jau savaitę čia. Kas tau, Antanai?
- Nieko baisaus – kažkoks uždegimas. Porą savaičių pasivartysiu ir namo. O tau blogiau?
- Ką ten blogiau. Kraujas ne koks. Silpnas. Eritrocitų mažai.
- Tad reikia padidinti, - šelmiškai šyptelėjo Antanas ir pradarė spintelės dureles: ant siauros lentynėlės pupsėjo butelis skaidraus skysčio su užsukamu skysčiu.
- Grynas spiritas, - išsigandęs, kad gali atsisakyti, gyrė Antanas. - Padėjau lavoniuką nuvežti apačion. Užsidirbau. - Teisindamas mikliai paslėpęs butelį gilioj chalato kišenėj ir baikščiau apsižvalgė. Man neįprasta buvo jį tokį matyti, tad tylėjau, ir dar, negalėjau suprasti, kaip šis augalotas, stiprus vyras galėjo susirgti. Antanas savaip suprato mano spoksojimą, tad pasirausęs stalčiuje, paėmė iš ten išdrožtas figūrėles, keletą nupieštų eskizų.
- Matai nemiegu ir čia. Gydytojas uždraudė, bet aš dirbu. Jeigu jam kenkia, tegu nepaišo. O man ne.
- O jeigu klysti? - staiga išsigandau
Antanas neatsakė, sužėrė figūrėles ir popieriaus lapus atgal į stalčių, ištraukė butelį iš kišenės ir, paslėpęs spintelėj, tarė :
- Kai tu atvažiavai buvo atėjusi Akvilė. Užsirašė, į kurią ligoninę atsigulei. Nejaugi neaplankė?
Akvilė?... Tačiau aš nespėjau tau papasakoti apie Kristiną. Ji čia, šalia, penktos durys į kairę nuo mūsų palatos. Ją žada greit išrašyti, ir mes susitarėm susitikti. Su Kristina, su aukšta, liekna mergina, rudom akim, jautriu ir paslaptingu pasauliu. Supranti, Antanai, su Kristina... Kažkas bręsta, aš jaučiu, bet ne su Akvile... Ten buvo ne ji, tame paskutiniame eskize, o Kristina, Kristina, kurios dar nepažinojau. Jos gyvenimas panašus į mano kaip jos akys vieną į kitą.
Aš džiaugiuosi, jog pasaulyje yra daug gražių merginų, nepanašių vieną į kitą. Ir man atrodo, kad meilė – tai šilti, suspausti delnai, tylinčios lūpos, kartais sudrėkusios akys. Jei šis jausmas išsprūsta iš delnų, lūpų, akių – meilės nebėra.
Garsas buvo nereikalingas. Veidas vienas kalbėjo. Dabar Antanas jau nebežiūrėjo, o man norėjosi, kad jis toliau skaitytų mintis. Atrodė, kad ankstesnis mano gyvenimas buvo netikras. Jis priminė lėlę, kurį kažkas pakišo ir liepė vaidinti. Vaidinti savo gyvenimą. Tačiau spektaklis  visada baigiasi. Ir mano baigėsi. Mano rankos dar nelaikė pieštuko, akys nematė balto popieriaus lapo ant molberto. Nežinojau, jog netoliese gyvena skulptorius Antanas. Tikriau, daug ko nežinojau..
Girgžtelėjo durys. Aš atsisukau ir pamačiau Kristiną, jos mažą, kažkur kviečiantį pirščiuką. Viskas truko tik akimirką. Durys greit užsivėrė, ir mergina liko už jų.
Nutvėręs šaltą durų rankeną, atsigręžiau ir pamačiau šiltas Antano akis. Jos buvo pilnos pasitikėjimo. Taip jis žiūrėdavo į atkaklų akmenį, virpantį nuo tikslių smūgių. Aš šyptelėjau, skulptorius grįžo, pamaniau ir tuoj nusiminiau, suvokdamas, kad Kristina greitai iš čia išvyks.

***
Pakilo vėjas, praretėjo debesys, tačiau lietus vis bėrė lašus ant skardinės palangės. Visa tai įsiminė praėjusį rudenį, kai atsiguliau ligoninėj. Tai buvo prieš metus. Šiandien gydytojas pasakė, kad galiu šauti namo, esu sveikas kaip ridikas. Tačiau šiame raudonų plytų pastate pasilieka Antanas su Kristina. Mergina senai turėjo išvažiuoti namo. Lieka ir Antanas, begydydamas kažkokį uždegimą. Abiem liga pakišo koją. O man ne. Galėjau grįžti, iš kur atvykęs, ir džiaugtis gyvenimu, galėjau šaukti, jog esu laimingas. Taip ir padariau, tačiau, atrodo, pamiršau pridurti žodelytį „ne“. Tada niekas žvilgsniais nebadytų mano nugaros, būtų taip, kaip turi būti: ligoninėje laimingų nebūna. Reikėjo išeiti pro duris ir ten rėkauti, kiek noriu.
Tačiau išeiti buvo sunku. Žinojau, kad čia dažnai ateisiu. Gal metus, dvejus...
Žiūrėjau pro langą į rudenį, pabirusius lietaus lašus ant skardinės palangės ir supratau, kad dar daug jų nubyrės, kai su pasitikėjimu galėčiau pasakyti: „Aš – laimingas!“.