Akmens kalba

Vakaras prie jūros
Tykus, bet vėjuotas.
Daužos bangos sūrios
Į uolas prie grotos.

Akmenys nebylūs
Labai daug pasako...
Stovime nutilę
Palei juos ant tako.

Šnabžda senos uolos
Ir su vėju šneka,
Šurmuliui nutilus,
Vakarui atkakus.

Apie tai, kas buvo
Ir ko galim laukti...
Mes abu nuščiuvę
Stovim susiglaudę.

Norime išgirsti,
Bandome suprasti,
O gal tai, ką žinom,
Vėl naujai atrasti.
emilė