Šiandienos moteris ir šiandienos vyras

Kiekvienas metas išugdo tik sau būdingas, tipiškas asmenybes – tiek moteris, tiek vyrus ir jie, nežiūrint skirtingumo, visų pirma įkūnija gyvenamo laiko vertybes ir ydas, siekius ir klaidas. Kiekvienas, tiek moteris, tiek vyras visų pirma yra visuomenės atspindys, per juos įsikūnija epochos dvasia, pažanga ar nuosmukis. Prie istorijos vyksmo kiekvienai kartai tenka prisitaikyti iš naujo. Tai kaip spektaklis, kuriame kiekvienam, tiek moterims, tiek vyrams ir netgi vaikams yra skirtos rolės.
Nesutinku su pačiu problemos apibrėžimu – lyčių lygybė. Ji negalima, nes iš esmės skirtingi dalykai negali tapti identiški. Lyčių požiūriu gali būti tik skirtingų lyčių lygios teisės, galimybės, vertinimas. Moterys ir vyrai skiriasi lytiškumu, bet ne žmogiškumu. Net toj gūdžioj praeity, kurią visuotinai priimta vadinti visiško moterų beteisiškumo era, moterys ir vyrai galėjo būti lygūs, verti vienas kito žmogiškaja  prasme kiekvienas savo veiklos srity ir puikiai papildyti vienas kitą kaip asmenybes. Žinome, kiek žymių vyrų pasiekė aukštumas savo veiklos srityje tik dėka šalia buvusių puikių, lygiaverčių, o tai ir už vyrus iškilesnių moterų, nors dažnai taip ir neišėjusių iš savojo namų pasaulio – motinų, žmonų, seserų, draugių. Jos, atradusios savitą savęs realizavimo būdą, vertos didelės pagarbos, o ne užuojautos dėl beteisiškumo.
Kažkada atsiradęs vyrų ir moterų veiklos pasidalinimas, buvęs motyvuotas fizinio pajėgumo skirtingumu, ilgainiui buvo vyrų uzurpuotas kaip  savo galios ir pranašumo prieš moterį garantas, kurio jie  nė už ką nebenorėjo atsisakyti ir tada, kai dėka mokslo pažangos darbas, šeimos aprūpinimas jau buvo tapęs fiziniai gal net lengvesniu, negu ant moters pečių užkrauta namų ūkio, vaikų gimdymo ir auginimo, rūpinimosi vyro gerbūviu našta. Mokslas, kuriamas vyrų, visų pirma ir buvo nukreiptas į jų pačių darbo ir veiklos palengvinimą, jo pasiekimai vėliausiai atėjo į moterų veiklos sritį. Ar ne to pasėkoje dabar turim jau ne pirmą išlepėlių vyrų kartą, kurių darbiniai įgūdžiai atrofavosi iki minimumo, bet grįžę iš „darbo“, jie vis dar įsitikinę, kad moters prigimtinė pareiga yra paduoti jiems šlepetes, patiekti maistą ir pakloti lovą nakčiai. Ir, neduokdie, neparodyti rūškano veido. Bet ar ne moterys dėl to kaltos, per ilgai tylėjusios ir tą teisę vyrams pripažinusios? Dabar kenčia tiek vyrai, piktindamiesi, kad yra verčiami užleisti pozicijas ir niekaip nesuvokdami, kodėl moteris mokslų daktarė tobulai nevykdo žmonos priedermių, tiek moterys, tarp vyrų neberasdamos savo idealo – žmogaus, kuris būtų stipresnis, globotų, kurį galėtų gerbti, į kurį atsiremtų.
Kiekvienas lūžis visuomenės gyvenime paveikia ir lyčių santykius įvairiomis prasmėmis. Naujiesiems laikams būdinga vis greitėjanti vystymosi, radikalių kitimų sparta, liečianti ir dažnai neatpažįstamai keičianti visas gyvenimo sritis, lyčių tarpusavio santykius taip pat. Feminizmo istorija, palyginti dar tokia neilga, jau radikaliai pakeitė daugelį dalykų. Bet ne visada ėjimas į priekį reiškia pažangą, gaunant prarandama ir būna, kad prarandamaa daugiau, negu gaunama.
Nekalbu apie profesinį moterų išsilaisvinimą, išsikovotą teisę lygiaverčiai dalyvauti visuomeninėje veikloje – tai neginčijamai teigiami pokyčiai. Pagaliau galimybę santuoką traktuoti ne kaip įkalinimą iki gyvos galvos, o kaip laisvą dviejų žmonių sąjungą su vienodom teisėm ir galimybėm, netgi teisę nekurti santuokos skiriu prie teigiamybių, nors tai išmuša pagrindą iš po kojų tiek vyrams, tiek moterims. Tai aplamai yra vienas iš naujausių laikų bruožų – stabilumo, pastovumo, patikimumo, ramybės, užtikrintumo netekimas, kai neramiame, vis greičiau kintančiame pasaulyje kasdien iš  naujo tenka išsikariauti vietą po saule, kai bent kiek atleidęs vadžias, bet kada gali prarasti viską – darbą, socialinę padėtį, vyrą/moterį ir iki šiol, šiaip ar taip buvusį stabilumo garantą – namus. Darbdavys bet kada gali atleisti, jei kas nors kitas įrodys, kad jis gali dirbti geriau ir sutinka būti labiau išnaudojamas, po eilinių rinkimų minia ima ir nueina paskui naujus pranašus, vyras ar žmona susitinka savęs vertesnį... Viskas galima, net įteisinama įstatymais. Pareigų nėra. Dievo nėra. O paskui ateina senatvė... Tam yra globos namai.
Baisiausia, kad  tame pasaulyje, kur viskas galima, gyvena ir mūsų vaikai, kaip dažnai mūsų paprasčiausiai pamirštami, jiems, kaip parodė sociologinis tyrimas, teskiriamos kelios minutės per dieną. Mergaitės ir berniukai, netolimos ateities moterys ir vyrai, priversti nuo mažų dienų įsisąmoninti kovos už būvį metodus ir besivadovaujantys principu, kad viskas galima ir netgi reikia viską kuo greičiau išbandyti. Ką bestebina ankstyvi lytiniai santykiai?
Fiziologija nurodo, kad kol nervų skaidulos nepasidengia mielinu, impulsas neperduodamas. Kol neateina tam skirtas laikas, kūdikis neišmoksta vaikščioti, neskiria spalvų, nekalba, nepasiekia abstraktaus mąstymo. Lytiniam asmenybės brendimui taip pat turi ateiti laikas –  fiziniam ir dvasiniam. Štai pastarajame lieka didelė spraga, iš vaikystės, netgi ankstyvos vaikystės, pereinama į suaugusiųjų pasaulį, kuriame nieko naujo nebesitikima, jau viskas išbandyta, nors dvasiniai neišgyventa, nes tam dar nebuvo pasiruošta, dar nesuvokiama. Man labai gaila tų neužaugusių senukų, negrįžtamai prarandančių nuostabiausią šviesios, tyros, romantiškos meilės metą, klojantį pamatus viso gyvenimo laimei.
Ką dabartis duoda ir ką atima iš mūsų – moterų, vyrų? O juk visi vienodai visų pirma norime būti laimingi.