Tu grįžai toks ne kartą numiręs — brandus.
Atpažįstamo kvapo, tik veido per daug surimtėjusio.
Aš tau rodau įplyšusias sienas ir mūsų šunelio kapus,
O gal tyloje tau žinutes akių siuntinėju.
Gal einu pro duris, kad paliktum tuščiam kambary,
Ir pajustum, kaip smėlis už atlapo byra į atmintį.
Laiko čiaupas sugedęs, ir tu jo atsukt negali,
Trapią naktį maldaudamas tiesti tau pagalvę — akmenį.
Aš kalta, kad kviečiu ir dėlioju vienatvės kortas,
Kad sapnuoju tą mudviejų šėlstantį ilgesio vakarą.
Bet iš tikro žinau — niekada nematysiu tavęs,
Tik blaškysiuos lyg šoko teorijoj ieškanti praktikos.