Pasaulis negyventų be vystimosi. Kadaise mūsų protėviai, anot senelio Darvino laipiojo medžiais, arba pasak moderniųjų fantastinių teorijų išvis gyveno kitose planetose, iš kurių nežinia kodėl atsigrūdo čia ir pasėjo savo sėklą žemėje. Jeigu niekas nesikeistų, dar ir dabar, kaulus grauždami, sėdėtume sau olose. Kaita – stūmoklis, varantis pirmyn.
Kinta viskas – ne tik fiziniai būviai, politinės partijos, santvarkos bet ir požiūriai bei sampratos. Ko gero, pakitęs kokio nors dalyko ar reiškinio suvokimas tampa tolimesnės kaitos katalizatoriumi.
Žmonijos raidą ypač paveikė lyčių sampratos kaita. Nuo pat amžių glūdumos moteris buvo tapatinama su bitute darbininke, tai, tur būt, prasididėjo nuo Adomo ir Ievos. Juk tai Ieva, padedama žalčio (idėjos generatoriaus), įdėjo daug triūso, kol supažindino Adomą su Pažinimo medžio vaisiumi. Jei ne Ievos aktyvumas, biblijinė porelė būtų klestėjusi sau stagnatoriškoje Rojaus aplinkoje.
Taigi, moteris iš pat pradžių buvo suvokiama kaip darbščioji bei veiklioji pusė, tačiau jos veikla  per amžius tarnavo vieninteliam ponui – vyrui. O ką gi veikė vyrai? Jie medžiojo, kariavo, lakstė paskui kitas moteris, Vyras, visų pirma buvo suvokiamas kaip karys, kaip patinas – savo bandos apvaisintojas bei gynėjas. Netgi Shakespear‘o pavardė (o gal pravardė?) išskaidžius ją, reiškia „purtyk ietį.“ Vyrai buvo naujų žemių atradėjai, pasaulio užkariautojai. Jie galėjo sau ramiai atradinėti amerikas, kai duoną jiems kepė, jų apatinius skalbė moterys. O tos, kurios neskalbė, bet imdavosi kitų, visai ne moteriškų žygių ( prisiminkime Žaną D‘Ark) greit suspirgėdavo ant laužo.
Todėl ilgą laiką moteris buvo suprantama kaip trijų „K“ ( Kirche, Küche, Kinder) vykdytoja. Išsišokėliai, drįsę išeiti iš tuometinės vyro ar moters sampratos rėmų , tuojau pat gaudavo per makaules.
Tiesa, buvo dar viena funkcija, kurią tobula žmona turėjo vykdyti, jei nenorėjo, kad vyras šlaistytųsi nežinia kur. O tikras vyras privalėjo bet kada patenkinti savo damos įgeidžius. Apie šią vyro ir moters sampratos pusę ilgą laiką nebuvo viešai kalbama, bet ji buvo visiems puikiai žinoma.
Einant mažiams, kai kas nuo vyro ir moters sampratų atskilo ir nubyrėjo. Moteris jau nebesuvokiama, kaip vykdančioji pusė ( nors ir kaip šiuolaikiniai vyrai to norėtų.) Netgi, manau, nebevedama lygybė tarp sąvokų „moteris“ ir „motina“, nes dabar ne kiekvienos moters tikslas yra tapti motina. Deja, moteris vis dar dažnai suvokiama, kaip sekso objektas.
Vyro samprata pakito mažiau. Jis vis dar regimas kaip karys, medžiotojas ir patinas. Nors jau nebelaksto paskui bizonus, bet vaikosi grobš finansinėse bei kitose sferose. Nors jau nebesikauna su ietimi rankoje, bet kovoja dėl postų, dėl vietos Seime ( čia moterys jau nė kiek neatsilieka). Nors vyras jau nebegano visų savo bandos patelių, jis dažnai ( bent jau svajose) linkęs laistyti savo sėklą į įvairius indus, sukti į kitus medžioklės plotus (vėlgi – medžiotojas). Manyčiau, kad dabar ši seksualinė vyro ir moters sampratos pusė yra kaip tik išryškėjusi, kai už savo teises pradėjo kovoti trečioji lytis, kuriai save priskiria tie, kurie yra visiškai susipykę su savo fizinės lyties samprata. Pamėginkite pavadinti tą, kuris manosi esąs tikras vyras, trečiosios lyties atstovu. Tada suprasite, kad ne veltui vyrui per mažius priskiriama ir fizinė jėga. Taip vyras gina savo vyriškumą, jausdamas savo lyties sampratos iškrypimo ar net išnykimo grėsmę. Ši grėsmė yra reali, nes vis dažniau ( ir gal vertai) yra manoma, kad moteris, o ne vyras iš tiesų yra stiprioji lytis. Kas ten žino, gal ateityje abi lytys virs viena, savo poreikius savarankiškai patenkinančia lytimi. Tai– mokslininkų ir fantastų sritis.
Kaip ten bebūtų, nors šiuolaikinė vyro ir moters samprata yra kur kas platesnė ir sudėtingesnė negu anksčiau, tačiau joje vis dar slypi ta esminė pirmapradė, nenusakoma šerdis, dėl kurios Ieva ir Adomas buvo išvyti iš Rojaus, dėl kurios vyras traukia moterį, o moteris – vyrą. Ir tai yra nuostabu. Dėl to tikrai verta gyventi.