Vakarais kaimo vyrai dainuoja,
bet daina nebe ta, nebe ta.
Nuskriausta Lietuva aimanuoja —
išvogta, parduota, apspjauta.
Prabudimo ženklų nematyti:
jei nevogsi — nebūsi teisus.
Verkia vyrai miškuos suguldyti,
netikėję, kad šitaip dar bus.
Kaip išbristi iš melo vergijos,
kasdienybės kaukėtų veidų?
Praeitin vis dar tiesiasi gijos,
verkia Angelas savo sparnų...