Nors vien tikėjimu į gėrį gyvenu,
Likimas tyčia pakiša vis koją.
Klumpu, keliuos ir apgraibom einu,
O jis — nenaudėlis — dar „Bravo!“ ploja.

O, Viešpatie, ir kurgi kelias šis nuves,
Jeigu nuklotas tik dygliais erškėčio?
Einu lyg neregys per apleistas gatves,
Tarsi keliais pelyno — kartaus kiečio.                                

Bet nei sustot, nei atsigręžti — nevalia.
Kiek daug nuo Laimės žiburio riedėjo!
Neišbyrėt smiltim, rusenti — žarija,
Skambėt jautria gaida Orfėjo.