Grįžimas į sniegą (prologas)
Verčiu dar vieną lapą. Norėčiau palikti jį tuščią, neliestą, baltą kaip sniegas. Bet negaliu, privalau suklijuoti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Tai tavo gyvenimas – toks, koks buvo duotas.
PROLOGAS
Moteris neskubėdama kaukši palei ekspoziciją. Stabtelėjusi paliečia sau ant viršugalvio milžinišką kuodą, apčiupinėja tankiai susmaigstytus juodus segtukus, vėl pajuda. Išdidūs žingsniai išduoda neslepiamą viršybę: matai – čia aš valdau tiek tavo skausmą, tiek ilgesį, o tu, kad ir kas bebūtum, praradimo akivaizdoje esi niekas; ir man visiškai nerūpi tavo pasaulis, nei esamas, nei tas, kurio nebeturi, tik pasistengsiu kuo tinkamiau šią netektį įpakuoti, idant ji tau pačiam atrodytų gražesnė. Ir kai atsigavęs pagaliau išdrįsi pažvelgti atgal, net pats nepajusi, kad labiausiai ilgiesi ne to, ko nebeturi, o tos akimirkos, kai apsikaišęs juokingais atributais buvai pastatytas į akistatą su savo praradimais.
– Ir dar, – tarsteli sustojusi. – Gėlės. Gal tos?
Pasisukęs jis vedžioja nebylų žvilgsnį po gėlių prikištas vazas.
– Siūlyčiau šitas. Neblogai atrodo, ilgai nevysta, – patarinėja moteris, ištiesusi ranką į gelsvais žiedais aplipusias šluotas.
– Gerai. Tos bus gerai, – linguoja jis abejingai. – Ne, palaukit, – ištempęs ranką nusitaiko į smulkių gėlyčių debesį. – Šitos... – pirštų galiukai virpėdami prisiliečia prie baltų žiedelių. – Šitos kaip sniegas... – ištaria ir valandėlei sustingsta užsimerkęs. – Tegul būna šitos.
Darbuotoja grįžta prie juodai lakuoto, auksiniais apvadais puošto staliuko ir prisėdusi ima pildyti popierius, tuščiu balsu atkartodama kiekvieną eilutę:
– Vardas. Magija. Pavardė. Ravn. Gimimo data... Septyniolika metų? – nusistebi, kilstelėjusi akis į aukštą kliento figūrą, bet tuojau pat vėl palinksta prie lapo. – Adresas. Čia jūsų. Motinos tas pats?
Neištaręs atsakymo jis nuleidžia akis. Patyliukais sučeža striukės audinys, į stalo koją priekaištingai kaukšteli darbuotojos bato kulniukas. Garsai įžūliai atsimuša į sienas. Vėl tylu. Girdėti tik po lapą vedžiojamo rašiklio knirksėjimas.
– Čia reikės parašų, – moteris blizgančiu nagu pabaksnoja lapo apačioje. – Jūsų. Ir motinos.
Jis tylėdamas subeda akis į atverstą savo delną, tarytum ieškotų ten nematomo atsakymo.
– Nieko. Nėra skubu, – paguodžia derbuotoja visažinės balsu. – Galite parsivežti popierius namo, ramiai užpildysite, o rytoj grąžinsite, kartu su visais dokumentais.
– Nereikia, galiu iš karto, – jis paskubom ištiesia ranką, prašydamas rašiklio.
– Bet reikia ir motinos parašo.
– Ne, – panarina galvą. Kažkodėl vėl sunku ištarti tai, kas daugybę metų buvo įprasta. Sena žaizda atsivėrė, nebegyja. – Ji ne...
– Patys galime išsiųsti dokumentus paštu. Jei negyvenate kartu, ar dėl kitų priežasčių nenorite, kad...
– Sakau, kad ji nepasirašys, – sušnabžda, nervingai trindamas virpantį skruostą. Vėl prasižioja gili raukšlė kaktoje – skausmo, o gal tik nuolankaus susitaikymo.
Moteris subeda apstulbusias akis į pašnekovą, tarytum būtų netikėtai nublokšta nuo savo įprasto kelio.
– Patys sutvarkysime, jei nenorite... – vėl atgyja. – Tik nurodykite...
– Motinos, – jis stabteli, liežuvio galiuku suvilgo suskeldėjusias lūpas, – motinos nėra.
– Motinos? Norėjot pasakyti – dukros? – pakėlusi akis darbuotoja iš padilbų nužvelgia stovintįjį, aštrus jos balsas skaudžiai perrėžia tylą. – Karšta čia. Tikrai. Gal nusivilkite. Jūsų striukė tokia... striukė tokia stora.
– Nieko, – sušnibžda jis ir delnu užgniaužęs veidą išskuba pro duris.
Lauke klesteli ant šlapio laipto, atverčia galvą, užmerkia akis. Oras savo drėgna plaštaka paliečia veidą, lašai prausdami odą pamažu ima ristis žemyn, ieškosi kelio tarp neskustų šeriukų ant skruostų. Sunku suprasti, ar tai ašaros, ar lietus. Taip, jis jau seniai išmoko nebeslėpti verksmo, bet šiandien tapo per sunku – nebėra tos, kuri mokėjo paliesti jo ašaras, sudėti savo rankas į jo plačius delnus ir klausytis. Išėjus Linai neliko jos žodžių ir prisiminimų, o dabar tenka išlydėti tą, kuriai pats galėjo atverti savo tikėjimą bei viltis.
– Atleiskite, – šūkteli moteris, už nugaros sucypus durims. – Atrodo, kad įvėlėme klaidą. Gal galite pakartoti pavardę?
Neatsisukdamas jis kyšteli ranką į užantį ir pasikuitęs iš vidinės kišenės ištraukia aplamdytą lapą.
– Čia parašyta, – atkiša per petį. – Pažiūrėkite pati, – sušnibžda vos girdimai.
Durys žviegdamos užsiveria. Jis vėl lieka vienas šalia tamsiais tujų bokštais apsodinto fasado. Apsižvalgo. Pro šalį bėgiais sunkiai dunksi tramvajus, pro aprasojusius langus į jį flegmatiškai žvelgia balti pakeleivių veidai. Susigūžusios po dryžuotu skėčiu šaligatviu krypuoja dvi senutės. Tolumoje lyg užsikirtęs geltonai mirkčioja šviesoforas, šviesa atsispindi ant drėgno asfalto, automobilių stikluose, šlapiuose namų fasaduose, tarytum šios gatvės pulsas, varantis laiką pirmyn ir jungiantis visus čia esančius į bendrą paveikslą. Tik jis vienas kiurkso liūdnai sustingęs ant laipto, kaip iš šio pasaulio iškritusi ir nebemokanti atgal sugrįžti būtybė.
Palinkęs subeda akis į atverstus savo delnus. Lašai kapsi nuo nosies galiuko, ritasi per skruostus, šaltai varva ant rankų. Kaip ašaros. Ar jis vis dar verkia? Ar tai turi prasmę? O gal tai ne kas kita, tik lietus?
– Atleiskit, – išpoškina darbuotoja staiga kaip stulpas išdygusi priešais laiptus.
Ji irgi netinka prie šios gatvės gyvenimo – nei žmogus, nei statula, tik absurdiškas įrankis, egzistuojantis tam, kad galėtų gražiai apipavidalinti mūsų nelaimę, prisegti užrašą „gedulas“ – ne pamišimas, ne išprotėjimas, tik gedulas, kurį privalai iškęsti, nes tai iškenčia visi. Raitykis, stauk, draskykis, bet pabėgti nepavyks.
– Ar jūs...? – atkišusi lapą ir išpūtusi rudas akis ji spokso į kliento veidą. Tamsi švarko rankovė žybčioja nuo smulkių lietaus perliukų. – Ar jūs...? – ranka mosteli lyg juodas varnos sparnas ir, tarytum staiga būtų praradusi savo viršybę, nusvyra.
Jis nužvelgia aplytą popierių moters rankose. Pačiame viršuje švyti karūnuotas aukso įspaudas, žemiau smulkiai išraitytas tekstas, po juo paryškintas įrašas Šiaurės šalių tarybos inovacinės medicinos premijos laureatas, o apačiame lapo vidury žiba stambios raidės: Kenis Ravnas.
– Taip, – palinguoja.
– Ojė, atleiskit, – stovinčioji puola šluostyti sudrėkusį lapą. – Atleiskit, kad aš šitaip. Nepažinau. Keista... Net nežinau kodėl...
– Niekis, – Kenis pakyla, vėl patrina šlapią veidą ir skaudžiai prikanda lūpą. Šiandien ji vėl iki kraujų nukramtyta, kaip kadais.
– Gal... Gal norite užsakymą peržiūrėti? Gal kažką... Gal kažką kitaip... – mikčioja darbuotoja, siūlydama dar sykį perpakuoti kliento nelaimę. – Galime padaryti jums ypatingą...
– Nereikia. Viskas gerai. Viskas ir taip pakankamai ypatinga. Atrodo, surašėm, ką reikia. Pasirašiau. Motinos, kaip sakiau...
– Atleiskit...
Jis prisimerkęs kilsteli akis į dangų.
– Ar nežinote, kada snigs? Sakė, kad snigs.
– Snigs? Juk jau kovas.
– Būna, kad ir kovą sninga. Magijai patikdavo sniegas. O dabar nėra. Net sniego nebėra, – linguoja paskendęs savyje. – Tiesa, tų gėlių... Noriu, kad jų būtų daug.
Nusisuka ir neatsisveikinęs pamažėle ima žingsniuoti šaligatviu. Pamiršta automobilį, nebejaučia lietaus. Lašai lenda už apykaklės, šliaužia per nugarą, šaltis sutraukia pečius. Jis susikūprina, pasijunta per mažas, per silpnas šią dieną iškęsti. Norėtųsi pasislėpti, pabėgti nuo savęs. Bet tai neįmanoma – pats juk įrodinėjo, kad pabėgti nuo savo skausmo negalima. Belieka išmokti su tuo gyventi. Surūšiuoti galvoje išbarstytas, vis dar į albumą nesuklijuotas gyvenimo nuotraukas – kas buvo kelionė, o kas tik svajonės.
Ir tas sniegas... Nebėra jo.