Ir atėjo ruduo, tas gražuolis ruduo, bet, nepaisant to grožio, išskyrė
Du išgrįstus takus tarp gracingai šaltų senamiesčio senmergių sienų.
Ir matai langines, už langinių — laimingi — noris belstis, bet vėlei nutyli,
O pasenę bateliai, jau seniai ne raudoni, tau vėl primena — vaikščioji vienas.

Tik tai vienas žibintas, senas gatvės žibintas dėl tavęs ir šį vakarą budi,
Kai tu niekur skubi tais takais išskirtais be minties ir mėnulio palydos.
O languos židiniai, o languos žvakės spingsi arba bent jau stalinė lemputė,
O tu niekur skubi tais takais išskirtais, tik žvilgsniu toms švieselėms pavydi.

Ir atėjo ruduo, tas gražuolis ruduo, o tu pamiršai, kaip aš myliu.