pravertam langui
užtrenkiant duris
linkiu sau ramios tylos —
tiek gūsių praeita,
dviese gulint žodžių išbarstyta

galbūt gailiuosi.
naktys, kuriose prašvintam,
du dievai,
pasivadinę „artimu“, „teisinga būtimi“

užmiegant
tu
pravertas
langas
pabundant  
mes
užtrenktos
durys

man nusibodo.
imk tylą —
priminimą, kad
niekuomet negalėjau pykti ilgiau nei naktį
gailestį, kad
buvome tokie skirtingi - - -

neškis, o gal nešdinkis
dviejų dievų per daug
vienas iš mūsų turės būti žmogumi.

tai viskas.
pavargau
sėdėdama
prie praverto lango,
kuomet už nugaros vis
varstosi durys