Užmigdymo monologas
Kai giltė dantim mirtį kalė,
Debesys buvo plunksnuoti,
Žiauri tyla žaibu į žemę:
— Išvelėk man mano adomą.
Ugnį sugėriau upėm proto visatos,
Su protu pamilau be proto,
Giltinės dantys pavirto rožančium,
Piemens sukalbėtu ant kranto.
Toj pačioj geldoj skylėtoj
Per kančias sunkėsi jausmas,
Meilė tiek metų tylėta
Žaibu nutekėjusi žemėn.
Tie nutekėjimai tiesiai į širdį,
Užmigdysiu tave savo meile,
O kai pabusi, tavo adomas
Spindės lašeliu ant voratinklio.
Tie nutekėjimai, tie nutekėjimai...
Norėjau mylėt ir būt mylimas.
Debesų plunksnos kaip kilimas,
Myliu ir esu
Mylimas.