Kariauna judėjo kur kas lėčiau nei visada,
Prakariautose jų galvose įsivyravo nostalgija.
Mintys sukos apie brangius draugus ir pirmus kartus,
Apie žaidimus ir nuoširdžius jausmus,
Apie progas turėtas ir nežinia kur padėtas.
Tėvus, glosčiusius ir baudusius kai kada,
Apie medžius, oro kvapą šalia namų,
Apie kvapą prieš tai buvusio gyvenimo...

— Vyrai, nežinau, ką galvojat, bet aš manau, kad prašikau didžiąją dalį savo gyvenimo. Tas kvapas mane patį jau graužia...

Krizena visi, pagaliau ėmė ir pripažino kažką,
Girdis šurmulys iš lūpų per ausis visų,
Tik niekas garsiau, visi už akių.

— Galbūt aš ir vienas, o gal tik vienas šnekėti drįstu. Gal netgi žinau, kaip toliau prasmingai gyvent.

Tyli visi, vienodu ritmu klibinkščiuoja koja už kojos, ir ramu,
Akys — į pažemę, rankos — į kišenę, žvilgsnis — vienodu kampu.
Ir juda tik toliau, vis pirmyn, bet mintys kažkodėl atgal...

— Nostalgija yra tik tam, ką jau žinai, o gyvenimas yra tam, kad vis daugiau sužinotum.

Neina nei per vieną ausį, ties pirmu ima ir užlūžta,
Kaip be praeities, turi juk ją nešiotis.
Ir nesvarbu, kad ateičiai nebelieka vietos...