Už lango barbena sunkūs lietaus lašai. Gatve prabėga pilkas ūkanotas šešėlis. Brėkštantį ryto vaiskumą dar labiau nuskaidrina rudenėjantys oranžiniai lapai. Jie krenta ir nukloja visą žemę vaivorykštinėmis juostomis, limpa prie batų, šuorais lekia į gatves ir ,atrodo, į patį pasaulio kraštą...

   Rytas... Atrodo toks kaip ir prieš tai buvę. Niekuo neišsiskiriantis. Ta pati rausvai gelsva saulė, tas pats lietus. Tie patys skubantys žmonės, gatvės, lekiančios mašinos... Atrodo jau nebesuprantu kurie metai ir kuri diena. Viskas monotoniška, nuobodu, nyku ir neįdomu. Trasi vėl ir vėl iš naujo žiūrėtum matytą filmą...

   Tačiau šį rytą nutiko vienas keistas dalykas. Gal įvykis, o gal kažkas, ką sunku nupasakoti ir įvardinti. Kažkas tarsi nutrūko toje nepertraukiamoje vienodumo grandinėje, lyg traukinys būtų važiavęs begaliniais bėgiais ir staiga sustojęs prieš atsivėrusią prarają ir bedugnę...

   Vėl pažvelgiau pro langą. Totalus sąstingis. Negyvas ir miręs miestas. Sustoję žmonės, nejuda mašinos, nešnara medžiai ir nekrenta lapai. Lyg viskas būtų pakibę beorėje erdvėje, atrodo kažkas išsiurbė orą ir dabar susidaręs vakuumas neleidžia pajudėti nei vienai gyvai būtybei...

   Bet palikime rytą ir grįžkime prie to sunkiai nusakomo įvykio. Nenutiko nieko baisaus, nepraūžė tornadas, neišsiveržė ugnikalnis ir nenutiko jokia baisi tragedija. Tiesiog galvoje, širdyje, gal net visame kūne pajutau meilę. Tai labiau buvo lyg suvokimas, lyg svetimkūnio įsiveržimas į pasąmonę. Užplūdęs jausmas buvo toks stiprus. Jis buvo visur: namuose, lauke, ore kuriuo kvėpavau, mintyse, kiekvienoje sekundėje ir minutėje... Atrodė, kad tas suvokimas, atnešęs meilę, rangėsi per mano odą nuo kojų pirštų galiukų, kilo venomis ir aortomis užplūsdamas visą kūną, per plaukų šaknis gremždamasis į kiekvieną smegenų ląstelę. Tai buvo kažkas tokio, ką net sunku nupasakoti, apibūdinti ar įvardinti. Tiesiog tą akimirką suvokiau, kad šita meilė mano mažam Dievo dovanotam stebuklui, sūnui, yra pats nuostabiausias įvykis mano gyvenime, nes kas gali būti nuostabiau, stipriau ir svarbiau už tikrąją, besąlygišką, viską pakeliančią ir viską ištveriančią meilę.